Komisija, reaguodama į rinkos dalyvių, kuriems Komisijos 2013 m.
gruodžio 23 d. nutarimu Nr. O3-754 buvo konstatuotas privalomos šilumos
gamybos kainodaros taikymas, paklausimus, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945;
2006, Nr. 77-2975) 36³ straipsniu, teikia viešą išaiškinimą dėl šilumos
kainodaros režimo pereinamuoju laikotarpiu nuo Komisijos 2013 m.
gruodžio 23 d. nutarimo Nr. O3-754 įsigaliojimo iki šilumos bazinės
kainos dedamųjų, nustatytų vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos
ūkio įstatymo (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259; 2013, Nr.
31-1528) 32 straipsnio nuostatomis, įsigaliojimo.
Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 14 dalimi,
nepriklausomi šilumos gamintojai, atitinkantys bent vieną Šilumos ūkio
įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kriterijų, vadovaudamiesi
Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2013 m. vasario
28 d. nutarimu Nr. O3-73 (Žin., 2013, Nr. 25-1249), privalo Komisijai
teikti bazinės šilumos gamybos kainos dedamųjų skaičiavimo dokumentus.
Nustatant šilumos gamybos kainų dedamąsias mutatis mutandis taikoma Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 6, 7, 8 ir 9 dalyse numatyta šilumos kainų dedamųjų nustatymo procedūra.
Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos.
Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų
aprašo, patvirtinto Komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202
(Žin., 2010, Nr. 122-6254; 2013, Nr. 25-1250) (toliau – Supirkimo
tvarka), 10 punktas reglamentuoja palyginamųjų šilumos gamybos sąnaudų
apskaičiavimo tvarką, atsižvelgus į šilumos tiekėjo valdomų šilumos
gamybos įrenginių galios apimtį atitinkamoje šilumos tiekimo sistemoje
ir nepriklausomų šilumos gamintojų valdomų šilumos gamybos įrenginių
finansavimo šaltinius.
Atkreiptinas dėmesys, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams, kuriems
yra privaloma šilumos gamybos kainodara ir kurie yra pasinaudoję
Europos Sąjungos struktūrine parama, subsidijomis, dotacijomis ar kita
finansine parama šilumos gamybos įrenginių statybai, mutatis mutandis
taikomos palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, nustatytos
vadovaujantis Supirkimo tvarkos 10.4 punktu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nepriklausomi
šilumos gamintojai, kuriems po Šilumos ūkio įstatymo pasikeitimo yra
taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, ir nepriklausomi šilumos
gamintojai, veiklą pradėję po Šilumos ūkio įstatymo pasikeitimo ir
atitinkantys bent vieną iš Šilumos ūkio įstatyme nurodytų kriterijų, iki
jiems bus nustatytos šilumos gamybos kainos dedamosios, atitinkančios
Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio nuostatas, turi parduoti šilumą už
kainą, ne didesnę nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos
sąnaudos.
