Nepaisant
to, jog dalis daugiabučio namo, kuriame įrengta šildymo sistema su
individualiais apskaitos prietaisais butuose, gyventojų, taupydami šildymą,
visiškai užsuka termostatinius ventilius arba palieka minimaliai atsuktą
termostatinį ventilį, šių gyventojų butuose laikosi norminė ar artima norminei
patalpų oro temperatūra (vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN
42:2009 „Gyvenamųjų
ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas" 1 lentelės 1 punktu,
šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamosiose patalpose turi būti palaikoma 18–22°C
temperatūra). Taip yra todėl, kad į šių gyventojų butus per vidines pertvaras
patenka šiluma iš gretimų butų ir patalpų. Tokiu atveju butas šildomas, tačiau
už minėtą šilumą apmoka gretimų butų savininkai.
Pažymėtina,
jog pagal fizikos dėsnius esant temperatūrų skirtumui patalpose šiluma juda
ten, kur oro temperatūra yra žemesnė. Vadinasi, jei buto savininkas bute
palaikys nustatytą minimalią 18°C ar žemesnę temperatūrą, šilumos kiekis iš
gretimų butų ar patalpų, kuriuose temperatūra bus aukštesnė nei jo palaikoma
temperatūra, judės į jo butą ir temperatūra bute taip pat bus aukštesnė.
Atsižvelgiant į tai, ir siekiant, kad šilumos vartotojai nesišildydami arba
šildydamiesi minimaliai tuo nepiktnaudžiautų, buvo įvesta tolygaus šildymo
sąlyga, užtikrinanti, kad šilumos vartotojas, visai nešildęs savo buto ar
šildęs jį minimaliai, apmokėtų už šilumos kiekį, kuris pateko į jo butą iš
gretimų butų ar patalpų, t. y. tolygaus šildymo sąlyga leidžia įvertinti
šilumos kiekį, kurį gyventojas, pats nesišildydamas, arba šildydamasis
minimaliai, suvartojo gretimų butų ir (ar) patalpų sąskaita.
Atkreiptinas
dėmesys, jog kuo mažiau šildosi visi šilumos vartotojai, tuo mažesnė yra
tolygaus šildymo sąlyga, todėl gyventojai, taupantys šilumą savo bute mažina
šilumos suvartojimą – šilumos kiekį, tenkantį pastato vienam kvadratiniam
metrui naudingojo ploto šildyti, o kartu ir tolygaus šildymo sąlygą, kuri lemia
mažesnius mokėjimus už šilumą.
