Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija),
reaguodama į pakartotinai žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją dėl
energetikos įmonių galimybių savarankiškai rengti reguliuojamų kainų
skaičiavimo metodikas ir taip neva išvengti reguliavimo bei nustatyti
nepagrįstas kainas, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo
administravimo įstatymo 363 straipsniu, teikia viešą
išaiškinimą dėl veiklą energetikos sektoriuje reglamentuojančių įstatymų
nuostatų įgyvendinimo diskrecijos reguliavimo apskaitos ir kainodaros
srityje.
Energetikos sektoriuje kainodara reguliuojama keliais būdais:
nustatant paslaugos ar produkto kainos viršutinę ribą, tvirtinant (tam
tikrais atvejais - derinant) paslaugos ar produkto konkrečią kainą,
nustatant paslaugos ar produkto kainos diferencijavimo principus.
Energetikos sektoriaus paslaugų ir produktų reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo būdas nustatomi energetikos sektorių šakiniuose įstatymuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 1 punktu, Komisija tvirtina valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad elektros energetikos sektoriuje viršutinių kainų ribų nustatymo metodiką rengia ir tvirtina Komisija. Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad gamtinių dujų sektoriuje Komisija parengia ir patvirtina viršutinių kainų ribų (perdavimo,
skystinimo, laikymo, skirstymo, tiekimo kainų ribų) ir konkrečių
paslaugų kainų (konkrečiai - prijungimo (buitiniams vartotojams) ir
sistemos balansavimo paslaugų kainų) nustatymo metodikas.
Komisija, įgyvendindama šias aukščiau paminėtų įstatymų nuostatas,
elektros energetikos sektoriuje parengė Elektros energijos perdavimo ir
skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodiką,
patvirtintą 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 (su vėlesniais
pakeitimais), bei Visuomeninių elektros energijos kainų, visuomeninio
tiekimo paslaugos kainos ir jų viršutinių ribų nustatymo metodiką,
patvirtintą 2009 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. O3-199 (su vėlesniais
pakeitimais). Gamtinių dujų sektoriuje Komisija parengė Gamtinių dujų
perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodiką,
patvirtintą Komisijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. O3-106 (su
vėlesniais pakeitimais), ir Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų
skaičiavimo metodiką, patvirtintą Komisijos 2008 m. rugpjūčio 29 d.
nutarimu Nr. O3-107 (su vėlesniais pakeitimais). Viršutinių kainų
ribų nustatymo metodikų rengimo ir tvirtinimo funkciją Komisija vykdo
pati ir jokia forma šios funkcijos nėra delegavusi jokiam ūkio
subjektui.
Elektros energetikos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nurodo, kad, Komisijai nustačius viršutines kainų ribas, konkrečias perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainas ir tarifus nustato ir keičia paslaugų teikėjai. Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 7 dalis nurodo, kad konkrečias
perdavimo, skystinimo, laikymo, skirstymo, paskirtojo tiekimo kainas,
neviršijančias nustatytų kainų viršutinių ribų, kiekvienais metais nustato dujų įmonės. Iš to seka, kad Komisijos
nustatyta konkrečios paslaugos viršutinė kainos riba veikia kaip
ataskaitinio laikotarpio pajamų (ir sąnaudų) apribojimas,
diferencijuojant paslaugos kainą pagal vartotojų grupes ir kitus
objektyvius kriterijus. Nebaigtinis diferencijavimo kriterijų sąrašas yra nurodytas Elektros energetikos įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje.
Kadangi nei Elektros energetikos įstatymas, nei Gamtinių dujų įstatymas
nenumato, kokiu konkrečiu būdu konkrečias kainas kiekvienais metais
turėtų nustatyti elektros ir dujų tiekimo įmonės, Komisija įpareigojo elektros energetikos įmones (Elektros
energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų
nustatymo metodikos 76 punktas ir Visuomeninių elektros energijos kainų,
visuomeninio tiekimo paslaugos kainos ir jos viršutinės ribos nustatymo
metodikos 67 punktas) ir dujų įmones (Gamtinių dujų perdavimo ir
skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 71 punktas ir
Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 60
punktas) parengti konkrečių kainų ir tarifų skaičiavimo tvarkas,
kurios atitiktų Komisijos patvirtintose viršutinių kainų ribų metodikose
nustatytus konkrečių kainų ir tarifų diferencijavimo principus.
Komisija išanalizuoja elektros/dujų įmonių pateiktas konkrečių kainų ir
tarifų skaičiavimo tvarkas kartu su tarifų ir kainų skaičiavimų
projektais, tikrina, ar konkrečių kainų skaičiavimo tvarkose nurodyti
principai atitinka Komisijos metodikose įtvirtintus principus, ar
paslaugų kainos ir tarifai apskaičiuoti neviršijant viršutinių kainų
ribų, nediskriminuojant vartotojų ir netaikan kryžminio subsidijavimo
tarp vartotojų grupių. Jei minėti kainų ir tarifų nustatymo
reikalavimai yra pažeisti, Komisija elektros/dujų įmonių pateiktų tvarkų
ir kainų netvirtina, nurodo įmonėms klaidų ištaisymo ir naujų projektų
pateikimo terminus, o neištaisius klaidų per nustatytą terminą –
Komisija kainas nustato vienašališkai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 18 d.
nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-1205-10 konstatavo, kad
„teisės aktų nuostatos įpareigoja Komisiją patikrinti dujų įmonių
pateikiamus skaičiavimus. Komisija privalo užtikrinti tiek konkrečių
kainų, tiek jų apskaičiavimo metodikų teisėtumą.“ Teisėjų kolegija
pasisakė, kad „Komisija nėra saistoma vien tik pareiškėjo pateiktų
metodikų, priešingu atveju, Komisijos patikrinimas netektų prasmės.
<...> Teisės aktai Komisijai suteikia diskrecijos teisę vertinti,
ar dujų įmonių apskaičiuotos konkrečios kainos yra teisėtos ir
pagrįstos, ar jų parengtos metodikos neprieštarauja teisės aktų
reikalavimams. Nors tokia Komisijos kompetencija nei minėtuose
įstatymuose, nei Nuostatuose nėra įtvirtinta, tačiau ji išplaukia iš
kitų teisės aktų nuostatų. Apskaičiuotos konkrečios kainos negali būti
laikomos pagrįstomis, jeigu jos apskaičiuotos remiantis metodikomis,
kurios prieštarauja teisės aktų reikalavimams.“
Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis ir sistemiškai vertinant
tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įstatymuose ir poįstatyminiuose
teisės aktuose nustatyta ir elektros energetikos bei dujų įmonėms
taikoma būdų bei taisyklių visuma konkretiems tarifams nustatyti, neturi
neigiamo poveikio viešajam interesui ir kainų skaidrumui, nes galutinį
sprendimą priima Komisija, išnagrinėjusi ir patvirtinusi konkrečias
kainas bei tarifus reguliuojamiems vartotojams.