Išaiškinimas dėl kainų skaičiavimo metodikų rengimo ir tvirtinimo diskrecijos

​Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija), reaguodama į pakartotinai žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją dėl energetikos įmonių galimybių savarankiškai rengti reguliuojamų kainų skaičiavimo metodikas ir taip neva išvengti reguliavimo bei nustatyti nepagrįstas kainas, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 36³ straipsniu, teikia viešą išaiškinimą dėl veiklą energetikos sektoriuje reglamentuojančių įstatymų nuostatų įgyvendinimo diskrecijos reguliavimo apskaitos ir kainodaros srityje.

Energetikos sektoriuje kainodara reguliuojama keliais būdais: nustatant paslaugos ar produkto kainos viršutinę ribą, tvirtinant (tam tikrais atvejais - derinant) paslaugos ar produkto konkrečią kainą, nustatant paslaugos ar produkto kainos diferencijavimo principus. Energetikos sektoriaus paslaugų ir produktų reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo būdas nustatomi energetikos sektorių šakiniuose įstatymuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 1 punktu, Komisija tvirtina valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad elektros energetikos sektoriuje viršutinių kainų ribų nustatymo metodiką rengia ir tvirtina Komisija. Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad gamtinių dujų sektoriuje Komisija parengia ir patvirtina viršutinių kainų ribų (perdavimo, skystinimo, laikymo, skirstymo, tiekimo kainų ribų) ir konkrečių paslaugų kainų (konkrečiai - prijungimo (buitiniams vartotojams) ir sistemos balansavimo paslaugų kainų) nustatymo metodikas. Komisija, įgyvendindama šias aukščiau paminėtų įstatymų nuostatas, elektros energetikos sektoriuje parengė Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodiką, patvirtintą 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 (su vėlesniais pakeitimais), bei Visuomeninių elektros energijos kainų, visuomeninio tiekimo paslaugos kainos ir jų viršutinių ribų nustatymo metodiką, patvirtintą 2009 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. O3-199 (su vėlesniais pakeitimais). Gamtinių dujų sektoriuje Komisija parengė Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodiką, patvirtintą Komisijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. O3-106 (su vėlesniais pakeitimais), ir Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodiką, patvirtintą Komisijos 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. O3-107 (su vėlesniais pakeitimais). Viršutinių kainų ribų nustatymo metodikų rengimo ir tvirtinimo funkciją Komisija vykdo pati ir jokia forma šios funkcijos nėra delegavusi jokiam ūkio subjektui.
Elektros energetikos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nurodo, kad, Komisijai nustačius viršutines kainų ribas, konkrečias perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainas ir tarifus nustato ir keičia paslaugų teikėjai. Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 7 dalis nurodo, kad konkrečias perdavimo, skystinimo, laikymo, skirstymo, paskirtojo tiekimo kainas, neviršijančias nustatytų kainų viršutinių ribų, kiekvienais metais nustato dujų įmonės. Iš to seka, kad Komisijos nustatyta konkrečios paslaugos viršutinė kainos riba veikia kaip ataskaitinio laikotarpio pajamų (ir sąnaudų) apribojimas, diferencijuojant paslaugos kainą pagal vartotojų grupes ir kitus objektyvius kriterijus. Nebaigtinis diferencijavimo kriterijų sąrašas yra nurodytas Elektros energetikos įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje.

Kadangi nei Elektros energetikos įstatymas, nei Gamtinių dujų įstatymas nenumato, kokiu konkrečiu būdu konkrečias kainas kiekvienais metais turėtų nustatyti elektros ir dujų tiekimo įmonės, Komisija įpareigojo elektros energetikos įmones (Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos 76 punktas ir Visuomeninių elektros energijos kainų, visuomeninio tiekimo paslaugos kainos ir jos viršutinės ribos nustatymo metodikos 67 punktas) ir dujų įmones (Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 71 punktas ir Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 60 punktas) parengti konkrečių kainų ir tarifų skaičiavimo tvarkas, kurios atitiktų Komisijos patvirtintose viršutinių kainų ribų metodikose nustatytus konkrečių kainų ir tarifų diferencijavimo principus. Komisija išanalizuoja elektros/dujų įmonių pateiktas konkrečių kainų ir tarifų skaičiavimo tvarkas kartu su tarifų ir kainų skaičiavimų projektais, tikrina, ar konkrečių kainų skaičiavimo tvarkose nurodyti principai atitinka Komisijos metodikose įtvirtintus principus, ar paslaugų kainos ir tarifai apskaičiuoti neviršijant viršutinių kainų ribų, nediskriminuojant vartotojų ir netaikan kryžminio subsidijavimo tarp vartotojų grupių. Jei minėti kainų ir tarifų nustatymo reikalavimai yra pažeisti, Komisija elektros/dujų įmonių pateiktų tvarkų ir kainų netvirtina, nurodo įmonėms klaidų ištaisymo ir naujų projektų pateikimo terminus, o neištaisius klaidų per nustatytą terminą – Komisija kainas nustato vienašališkai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-1205-10 konstatavo, kad „teisės aktų nuostatos įpareigoja Komisiją patikrinti dujų įmonių pateikiamus skaičiavimus. Komisija privalo užtikrinti tiek konkrečių kainų, tiek jų apskaičiavimo metodikų teisėtumą.“ Teisėjų kolegija pasisakė, kad „Komisija nėra saistoma vien tik pareiškėjo pateiktų metodikų, priešingu atveju, Komisijos patikrinimas netektų prasmės. <...> Teisės aktai Komisijai suteikia diskrecijos teisę vertinti, ar dujų įmonių apskaičiuotos konkrečios kainos yra teisėtos ir pagrįstos, ar jų parengtos metodikos neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Nors tokia Komisijos kompetencija nei minėtuose įstatymuose, nei Nuostatuose nėra įtvirtinta, tačiau ji išplaukia iš kitų teisės aktų nuostatų. Apskaičiuotos konkrečios kainos negali būti laikomos pagrįstomis, jeigu jos apskaičiuotos remiantis metodikomis, kurios prieštarauja teisės aktų reikalavimams.“

Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis ir sistemiškai vertinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyta ir elektros energetikos bei dujų įmonėms taikoma būdų bei taisyklių visuma konkretiems tarifams nustatyti, neturi neigiamo poveikio viešajam interesui ir kainų skaidrumui, nes galutinį sprendimą priima Komisija, išnagrinėjusi ir patvirtinusi konkrečias kainas bei tarifus reguliuojamiems vartotojams.