Komisija, reaguodama į šilumos tiekėjų ir potencialių nepriklausomų
šilumos gamintojų paklausimus ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos
viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr.
77-2975) 363 straipsnį, teikia paaiškinimus:
1. Dėl ketinimų įvesti nepriklausomo šilumos gamintojo
prisijungimo užmokestį ir/arba proporcinį užmokestį, naudotiną šilumos
tiekimo tinklo vystymui ir naujų vartotojų prijungimui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2003,
Nr. 51-2254; 2007, Nr.130-5259; 2010, Nr. 65-3196; toliau - Įstatymas)
30 straipsnio 13 dalies 2 punktu, šilumos tiekimo licencijos turėtojas
privalo užtikrinti eksploatuojamų tinklų plėtrą, prijungti vartotojų ir
gamintojų įrenginius, esančius jo teritorijoje, prie šilumos perdavimo
tinklo pagal atitinkamus norminius dokumentus. Gamintojas, vadovaujantis
Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų
aprašo, patvirtinto Komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202
(Žin., 2010, Nr. 122-6254; toliau – Tvarka) 18 punktu, padengia šilumos
gamybos įrenginių prijungimo išlaidas, jeigu šilumos pirkimo – pardavimo
sutartyje nenustatyta kitaip. Kompleksiškai vertinant šias dvi teisines
normas, konstatuotina, kad susijungiančios šalys kiekviena padengia dėl susijungimo susidarančias išlaidas.
Papildomo prisijungimo užmokesčio ar proporcinio užmokesčio, naudotino
šilumos tiekimo tinklo vystymui ar naujų šilumos vartotojų prijungimui,
nėra numatyta Įstatyme, todėl tokių užmokesčių nustatymas šiuo metu
nesvarstomas.
2. Dėl šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų standartinių sutarties sąlygų projekto rengimo.
Įstatymas numato, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina
standartines šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas, kurios privalo
užtikrinti labiau pažeidžiamos sutarties pusės - vartotojų teisių
apsaugą. Įstatymas nenumato galimybės viešojo administravimo subjektui
rengti standartinių sutarčių sąlygų tarp šilumos tiekėjų ir Gamintojų.
3. Dėl šilumos tiekėjo šilumos gamybos bei kuro rezervavimo kaštų pasidalinimo su Gamintojais vertinimo.
Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224)
22 straipsnis reglamentuoja, kad visos energetikos įmonės, turinčios
daugiau kaip 5 MW galios šilumos <...> gamybos objektų ir
gaminančios parduoti skirtą šilumos <...> energiją, privalo turėti energijos išteklių rezervines atsargas.
Mažesnės nei 5 MW galios šilumos gamybos objektus turinčios įmonės
rezervinio kuro kaupimo tvarką nustato pačios, kaip reglamentuoja
Energijos išteklių rezervinio kuro atsargų sudarymo, tvarkymo ir
naudojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro
2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 4-363 (Žin., 2004, Nr. 148-5384).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, šiuo metu nenumatoma dalinti šilumos
tiekėjo šilumos gamybos ar kuro rezervavimo kaštų su Gamintojais.
4. Dėl esamų šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių tarp šilumos
tiekėjų ir nepriklausomų šilumos gamintojų atitikimo Įstatymo tikslams.
Komisija atkreipia dėmesį, kad šilumos ūkio sektorius visada buvo
valstybės reguliuojamas, o šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės
reguliuojamų kainų sričiai. Tai reiškia, kad Šalys, veikdamos šilumos
ūkio sektoriuje ir sudarydamos sutartis dėl verslo plėtros, negali
pagrįstai tikėtis, kad jų veikla bus nekontroliuojama, o imperatyvios
teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios šią ūkio sritį, niekada
nepasikeis (o jeigu pasikeis – nebus taikomos).
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2005 m. lapkričio 23 d. byloje Nr. 3K-3-605 konstatavo, kad „esant
tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jos
pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias
vykdant ir (ar) keičiant sutartį“. Vadovaujantis minėtoje byloje
įtvirtinta teismo nuomone, darytina išvada, kad esant tęstiniam
sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas turi atitikti
imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant sutartį, tuo
patvirtinant, kad po sutarties sudarymo, pasikeitus teisės aktų
reikalavimams, sutartis turi būti vykdoma laikantis imperatyvių teisės
aktų nuostatų.
Sutarties šalims Įstatymo nuostatos yra imperatyvios ir jų laikytis
privaloma. Įstatymo pagrindiniai tikslai yra mažiausiomis sąnaudomis
užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams,
šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją, ginti šilumos vartotojų
teises ir interesus ir kt.
Įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad šilumos supirkimo iš
nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas nustato Komisija.
Esant sutarties nuostatoms, galiojančių Įstatymo imperatyviųjų
reikalavimų, tokios sutarties vykdymas galėtų pažeisti viešąjį interesą.
Įstatymo normos suteikia vartotojams tam tikras garantijas dėl šilumos
kainų nustatymo ir atitinkamai jų dydžio. Šių garantijų šilumos
gamintojas ir šilumos tiekėjas negali panaikinti tarpusavio susitarimu.
Šilumos tiekimas vartotojams yra viešas interesas, todėl vartotojų
teisės ir interesai negali būti suvaržomi labiau, negu tai leidžia
Įstatymas.
